BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įrašų tematika ‘gyvenimas’

gyvenimo pasikeitimai praėjus beveik metams nuo paskutinio įrašo

2016-09-02

Praėjo jau beveik metai nuo tada, kai čia rašiau.

O kaip žinia, per metus gali daug kas pasikeisti. Ir pasikeitė. O žinant mane ir kokiu tempu vystosi mano gyvenimas, pasikeitė radikaliai. Taip radikaliai, jog tuoj viskas kuo ir kaip gyvenau iki šiol, apsivers 180 laipsnių kampu. Negrįžtamai. Nes aš laukiuosi. Ir jis tuoj gims. Ir aš myliu juos abu.

Aš vis dar skaitau knygas, nors truputį pritingiu.

Vis dar mėgstu kavą, tik dabar geriu silpną ir su šiek tiek daugiau cukraus.

Vis dar kuočiuosi po sendaikčių krautuvėles, bandydama aptikti jaukių daiktų namams.

Manęs nebepamatysite baruose, nei su bokalu, nei su cigarete rankoje. Nors šviesiu paros metu kavinėse apsilankyti nevengiu.

Beveik nebeturiu draugų ir mane labai erzina jų nesupratimas. Ir liūdina, kad pradeda skirtis interesai. Ir stebina, nes aš staiga jaučiuosi kaip brandi šeimos/karjeros moteris, kurios pečius slegia įvairiausi rūpesčiai, tuo tarpu mano draugės man atrodo tarsi ateiviai iš kitos planetos, kurių gyvenimo būdas man atrodo visiškai nebepriimtinas. Tai dar būtų nieko, jeigu jos neprimestų man savo vertybių ir mąstymo. Neklausinėtų kvailų klausimų. Ir neteiktų absurdiškų pasiūlymų.

Dalis manęs supranta, jog visa tai tik hormonai, tačiau ta smegenų masė, kuriai pavyksta apsisaugoti nuo hormonų įtakos, man kužda, jog reiks kaip nors susirasti naujų draugų… O galbūt tiesiog anksčiau, kai visą mano laiką atimdavo vien darbas ir gyvenau aktyvų gyvenimą, o laikas skriete skriejo, man užtekdavo tų susitikimų prie alkoholio ir cigaretės kartą į du mėnesius. Pasijusdavau lyg neištekėjus, lengvabūdiška studentė, papliurpdavom ir išsiskirstydavom. O tada vėl reikalai. Dabar laiko turėjimas pamažu sustato viską į savo vietas. Arba atvirkščiai - varo mane iš proto. Kaip matote, mano galvoje nemažai prieštaringų minčių. Visų juk neišpasakosiu.

Stengiuosi susilaikyt. Stengiuosi nieko nesakyt arba paaiškint ir neužsisėst ant kelių tų pačių žmonių su savo lūkesčiais ir problemom. Bet viskas per hormonus, pradėjau viltis, tikėtis iš žmonių to, ko jie negali man duot. O čia gi sena tiesa - to daryti negalima, nes žmonėms realiai po(parapapa) tavo gyvenimas, jiems rūpi savo. Jie ne psichologai, ne broliai ir ne seserys.

Vaikas - didelis žingsnis gyvenime. Ir labai sunku psichologiškai, kai visa aplinka pasikeičia, žmonės ima tavęs nebesuprasti, o tu jų. Arba kitaip tariant, neturiu nei vienos ištekėjusios draugės, o ką jau kalbėti apie vaikus. Joms kelia baimę mano gyvenimas. Kitoms - pavydą. Trečios išvis nesiorientuoja ir apie jį nieko nežino. Reikia surasti panašesnių į save. Nes liūdna. Bet gal praeis. Gal tai tik laikinas užtemimas.

Dabar man svarbiausia yra jiedu.

O gyvenimas visada keičiasi. Žmonės ateina ir išeina. Tik labai skaudu kai tai padaro tie, iš kurių to nesitikėjai. Šiaip aš ne verksnė, stiprus žmogus. Kaip jau minėjau, niekad nedėdavau vilčių į žmones, kad ir kokie geri jie draugai bebūtų. Bet dabar paslydau.

Ir nepykstu ant savęs už tai.

Rodyk draugams

trečiadienio minčių asorti

2015-10-14

sergu, liūdžiu ir nieko aplinkui nebesuprantu.

grįžau. su neišdildomais įspūdžiais, nors labiau norėčiau, kad jie šiek tiek išblėstų - trukdo ramiai miegot ir sugrįžti į kasdienį gyvenimą.

norėdama save paguosti, užsisakiau kultūros savaitraščio, kurio mūsų mieste nepardavinėja, prenumeratą dviems mėnesiams, pradedant lapkričiu. Tai dabar lauksiu lapkričio. Ir lapų kritimo, gal per daug skubu gyventi, bet nepastebiu to gražaus rudens. Gamta vis dar vasariška, tik labai šalta.

paskutiniu metu gyvenu gana melancholiškomis nuotaikomis. daug kas slegia. daug kuo esu nepatenkinta. taip pat ir savimi. Nepatenkinta savo elgesiu su kitais, o ypač su žmogumi, kuris turėtų būti svarbiausias. su kai kuo esu per daug mandagi, su kai kuo per daug nedrąsi, su kai kuo per daug drąsi ir nemandagi. nežinau, ko noriu. nežinau, kaip sužinoti ko noriu. Žodžiu, eiliniai rudeniški depresovi marazmai. o gal aš tiesiog visada per daug analizuoju. kažkada buvau susidėjusi su kompanija, kuriai nerūpi niekas. su žmonėmis, kurie galvoja, kad visatoje jie yra vieninteliai (tiksliau, negalvoja, nes jiems per daug sudėtinga apie tai galvot). kurie tik galvoja ką apsirengti (nors visas tas galvojimas apsiriboja turgumi ir skudurynais. Nesu aš kažkokia super duper madistė, bet suprantu, kad už kokybę reikia mokėti), ką pavalgyt ir kur išeit pagert. Kitokių veiklų nežino, tuo pilnai tenkinasi. Maniau, kad man bus paprasčiau gyvent tarp tokių. Kaip ten sakoma…Kalakutas galvojo, galvojo, kol įkrito į puodą. Vėliau supratau, kad einu vis bukyn ir žemyn. Labai džiaugiuosi atsikračius iš savo gyvenimo tų žmonių, deja, iki galo atsikratyti nepavyks, nes mus šis tas sieja, pradėjau tada gyventi, siekti kažko. Jau geriau vienai, negu ne toje kompanijoje…

jis buvo tas, kuris po sekso iškart prisidegdavo cigaretę. o ji buvo per daug priklausoma nuo vyrų, tačiau norėjo tapti ta, kuri moka pasakyti “ne” ir turėti tik tą vienintelį. kuris nerūko.

nežinau kaip bus, nežinau kas bus, gal geriau nė negalvot. gal kas žinote kaip pristabdyti save nuo nuolatinio analizavimo ir galvojimo “kas bus?”. Jeigu taip, parašykite receptą, ačiū.

Rodyk draugams

labas, mano mielas rytojau

2015-09-29

kūrybingumas ir pasitikėjimas savimi šioje srityje yra ta tema, kuria galiu kalbėti ilgai ir daug. tai yra viena tų sričių, kurioje turiu kovoti su savimi ir daug ką išmokti. tai yra sritis, kurioje tobulėju. žinau, jog esu per daug jautri, per daug savikritiška, per daug save užgniaužiu, per skaudžiai reaguoju į kritiką ir piktybiškų konkurentų laimėjimus. visa tai trukdo man laisvai kurti ir dalintis savo kūriniais su pasauliu.

ne per seniausiai perskaičiau knygą, kurioje rašoma, kaip atsikratyti sielą veržiančių kompleksų ir pilnai atskleisti savo kūrybiškumą. knygoje rekomendavo rašyti ryto puslapius. tris puslapius, į kuriuos galima rašyti bet ką. kiekvieną rytą. aš šią užduotį šiek tiek pakeičiau ir kiekvieną rytą stengiuosi perkelti ryto puslapius į blog’ą. taip saugiau ir paprasčiau. kadangi neturėčiau laiko rašyti į užrašų knygelę ir be to, sulaukus klausimų: “ką čia rašai?” nežinočiau ką atsakyti. ryto puslapiai turi likti tik juos parašiusiajam. na, kadangi taisykles šiek tiek pakeičiau ir savo ryto puslapius rašau anonimiškai, vis tiek jaučiuosi taip, kad jie lieka tik man, kadangi nei jūs manęs, nei aš jūsų nepažįstu.

taigi, šiandien ryte keliaudama į darbą klausiau klasikinės muzikos. ir svajojau. jaučiausi įsimylėjusi, švytinti ir laiminga. jaučiausi pasaulį laikanti savo rankomis ir jis, tikiu, ištiesų tą momentą priklausė tik man. deja, tai netruko ilgai. teko sugrįžti į realybę, kasdienius reikalus, ne reikalus ir reikaliukus. smulkias intrigėles, spaudimą ir trintį. gal aš per daug galvoju? gal aš per daug gilinuoisi į visa tai?

rytoj teks kurti ir tiesiog privalau save tam įkvėpti. rytoj paskutinė diena. rytoj turiu sudėti visus taškus ant i ir pabaigti savo darbą. rytoj turiu būti nuostabi ir jausti pilnatvę. rytoj bijosiu ir tuo pačiu įveiksiu savo baimes. rytoj bus gera, ramu, gražu. rytojus - mano geriausias draugas, cha cha cha… jis vesis mane už rankutės į  nebūtį, dialogų ir klausimų verpetą, priešpriešų ir dvejonių sūkurį. o aš, karčiojo šokolado spalva padažytomis lūpomis, viena ranka prilaikydama skrybėlaitę, kita ranka modama žiopliams, susirinkusiems paspoksoti į mano sielos agoniją, šauksiu: “labas, mano mielas rytojau”.

Rodyk draugams

ir vėl nauja diena. (+merdėjanti blogas.lt svetainė)

2015-09-26

ar aš jai pasiruošusi? ko labiau norėčiau - paskubinti ir sulėtinti laiką? viskas bėga šiek tiek per greitai ir tuo pačiu per lėtai. sako, kad gyvenimas kaip kinas, tačiau ir deja, jo nei atsuksi, nei sustabdysi, nei ištęsi tau patinkančias vietas…

ruduo, žiema, atšalimas. prasideda šiltų megztukų, šlapių batų ir arbatų laikas. gyvenimas badosi it kaktusas. klabu šiek tiek liūdnai, nesu tokia liūdna ir nesergu depresija, aš tiesiog, kaip ir dauguma moterų, nežinau ko noriu, man visaip blogai. neturiu kam, o ir nenoriu kažkam skųstis, dejuoti, todėl išsilieju čia. savo saugioje erdvėje. kur niekas manęs nepažįsta. kur galiu būti kuom tik noriu.

rašymas iš tiesų padeda, jeigu ne išspręsti, tai bent jau išanalizuoti įvairias problemas. geriau suprasti save ir savo poreikius. tikiuosi eilinį kartą neištrinsiu savo blog’o…džiaugiuosi vėl pradėjusi rašyti. nors apskritai ši svetainė merdėja ir kažin ar čia kadanors bus taip, kaip anksčiau. sulaukęs max 2 like žmogus jau patenka į blogotopus. va pasilaikinsiu pati save, pateksiu į blogotopus ir būsiu kieta, jė. o kažkada taip mylėti blogeriai jau seniai neberašo, o pusę naujų įrašų skilties sudaro spam’as. nors ne man teisti, aš ir pati viską ištrynus vis atnaujinu, keičiu slapyvardžius. nežinau kodėl. reikia liautis.

nostalgija…anksčiau, kai būdavo keista diena, arba pilna kokių nors įžvalgų, arba tiesiog nutikdavo kas nors juokingo, skaudaus, laukdavau vakaro, kuomet mylimos muzikos fone, šalia pasistačiusi garuojančios arbatos puodelį, viską aprašydavau…ir tuojau pat sulaukdavau komentarų iš žmonių, kurie nuolatos sekdavo mano įrašus. kartu diskutuodavom, dalindavomės patirtimi, liūdėdavom kartu, pasijuokdavom. tai ypač praskaidrindavo kartais perdaug niūrų paauglišką mano gyvenimą. savo ruožtu aš laukdavau savo komentatorių, kurie atrodė įdomios ir spalvingos asmenybės, įrašų. prisimenu, buvo viena komentatorė (-us), kuri(-s) neturėjo savo blog’o, bet komentarus palikdavo ilgesnius nei pats įrašas. Dabar praktiškai dingo tas atgalinis ryšys…

Rodyk draugams

ryto rašliavos

2015-09-24

kapsi paskutinės minutės, kuomet kabinete aš dar esu viena. tuojaus įeis ta ašrialiežuvė, nemalonaus būdo koketė, verčianti nuolat konkuruoti ir sukti galvą. nenoriu jos matyt, nenoriu su ja bendraut, man jos per daug, man tiesiog bloga nuo jos. pavargau sakyti, kad ji protinga, kad ji man patinka. ji apsimeta kvaila tuomet, kai jai tai patogu. ką gi, manau, aš sėkmingai seksiu jos pavyzdžiu. pavargau, kai žmonės klausia: “kaip tau ji?”, atsakyti, kad viskas gerai. ji kvaila kaip bato aulas, nuobodi, kenkėjiška, nekūrybinga, savanaudiška k***a, štai, kas ji. štai kaip norėčiau visiems atsakyt. bet negaliu, nes nieks nepatikės, o niekam tam tiesa ir neįdomi. geriau pūsti miglą į akis, visiems bus naudingiau, visiems labiau patiks tą matyti ir niekam nieko nereikės galvoti, keisti. bingo!

klientai kalba apie savo asmenines bėdas, žuvis, grybus, vaikus, anūkus, turgų. man giliai nusispjauti, tačiau turiu būti mandagi.

ant stalo nuvytusios gėlės. laikas išmesti. nes žmonės bus nepatenkinti, o man išties tas pats nuvytusios jos ar ne, man visai gražu.

sunerimstu išgirdusi žingsnius netoli savo kabinete, ar balsus koridoriuje. tiesiog persmelkia per kūną. bijau, kad ateis ir viską sugadins. kad paklaus ką čia rašau. pasikėsins į mano privatumą. ir tada viskas dings.

patinka stebėti praeivius gatvėje. kartais pasirodo įtartinų. nepatinka kaktusai ant palangės ir tos keistos užuolaidos - žaliuzės t.y. ilgi, balti, gana ploni, vertikalūs, kietoki stačiakampiai, kuriuos nei pastumsi, nei patrauksi. kai pro juos pasižiūriu į tolį, akyse ima dvejintis.

šiandien ryte nemačiau nieko keisto. tikriausiai dėl to, kad nebuvo rūko.

Rodyk draugams