BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Priežastys mylėti rudenį

2016-09-04 parašė Jude
  • Šilti gauruoti pledai
  • Lietus už lango
  • Auksinė saulė ir čežantys lapai po kojomis
  • Kišenės pilnos kaštonų
  • Nauja užrašų knygelė
  • Garuojantis arbatos ar karšto šokolado puodelis
  • Jaukūs megztukai, paltukai, šalikai
  • Serialai ir filmai pačiame jaukiausiame pasaulio kampelyje - namuose
  • Murkiantis katinas, susirangęs šalia
  • Apmastymai ir nostalgija
  • Keistas jausmas viduje
  • Džiovintų grybų aromatas virtuvėje
  • Tas jausmas, kai peršlampi batus ir grįžus namo užsidedi šiltas vilnos kojines
  • Katinas susirangęs šalia
  • Minkštas lietaus lašų barbenimas į linksmą skėtį
  • Cinamoniniai moliūgų ir obuolių pyragai
  • Rašymas į blog’ą
  • Šalna
  • Vėjo švilpimas už lango
  • Rudeniška muzika
  • Ilgi pasivaikščiojimai prietemoje
  • Tamsūs lūpdažiai ir nagų lakai
  • Rudens gėrybių mugės
  • Obuolių sultys
  • Tamsėjantys vakarai
  • Hocus Pocus filmas per Heloween’ą
  • Vėlinės, susikaupimas ir daug žvakių sutemus kapinėse
  • Dar daugiau žvakių namuose ant palangių
  • Svarainių arbata
  • Sviestinės  bandelės ir kava išsinešimui
  • Baseino, sūkurinės vonios ir eukalipto pirčių sezonas
  • Teatras, parodos, kinas ir akustiniai koncertai

Rodyk draugams

gyvenimo pasikeitimai praėjus beveik metams nuo paskutinio įrašo

2016-09-02 parašė Jude

Praėjo jau beveik metai nuo tada, kai čia rašiau.

O kaip žinia, per metus gali daug kas pasikeisti. Ir pasikeitė. O žinant mane ir kokiu tempu vystosi mano gyvenimas, pasikeitė radikaliai. Taip radikaliai, jog tuoj viskas kuo ir kaip gyvenau iki šiol, apsivers 180 laipsnių kampu. Negrįžtamai. Nes aš laukiuosi. Ir jis tuoj gims. Ir aš myliu juos abu.

Aš vis dar skaitau knygas, nors truputį pritingiu.

Vis dar mėgstu kavą, tik dabar geriu silpną ir su šiek tiek daugiau cukraus.

Vis dar kuočiuosi po sendaikčių krautuvėles, bandydama aptikti jaukių daiktų namams.

Manęs nebepamatysite baruose, nei su bokalu, nei su cigarete rankoje. Nors šviesiu paros metu kavinėse apsilankyti nevengiu.

Beveik nebeturiu draugų ir mane labai erzina jų nesupratimas. Ir liūdina, kad pradeda skirtis interesai. Ir stebina, nes aš staiga jaučiuosi kaip brandi šeimos/karjeros moteris, kurios pečius slegia įvairiausi rūpesčiai, tuo tarpu mano draugės man atrodo tarsi ateiviai iš kitos planetos, kurių gyvenimo būdas man atrodo visiškai nebepriimtinas. Tai dar būtų nieko, jeigu jos neprimestų man savo vertybių ir mąstymo. Neklausinėtų kvailų klausimų. Ir neteiktų absurdiškų pasiūlymų.

Dalis manęs supranta, jog visa tai tik hormonai, tačiau ta smegenų masė, kuriai pavyksta apsisaugoti nuo hormonų įtakos, man kužda, jog reiks kaip nors susirasti naujų draugų… O galbūt tiesiog anksčiau, kai visą mano laiką atimdavo vien darbas ir gyvenau aktyvų gyvenimą, o laikas skriete skriejo, man užtekdavo tų susitikimų prie alkoholio ir cigaretės kartą į du mėnesius. Pasijusdavau lyg neištekėjus, lengvabūdiška studentė, papliurpdavom ir išsiskirstydavom. O tada vėl reikalai. Dabar laiko turėjimas pamažu sustato viską į savo vietas. Arba atvirkščiai - varo mane iš proto. Kaip matote, mano galvoje nemažai prieštaringų minčių. Visų juk neišpasakosiu.

Stengiuosi susilaikyt. Stengiuosi nieko nesakyt arba paaiškint ir neužsisėst ant kelių tų pačių žmonių su savo lūkesčiais ir problemom. Bet viskas per hormonus, pradėjau viltis, tikėtis iš žmonių to, ko jie negali man duot. O čia gi sena tiesa - to daryti negalima, nes žmonėms realiai po(parapapa) tavo gyvenimas, jiems rūpi savo. Jie ne psichologai, ne broliai ir ne seserys.

Vaikas - didelis žingsnis gyvenime. Ir labai sunku psichologiškai, kai visa aplinka pasikeičia, žmonės ima tavęs nebesuprasti, o tu jų. Arba kitaip tariant, neturiu nei vienos ištekėjusios draugės, o ką jau kalbėti apie vaikus. Joms kelia baimę mano gyvenimas. Kitoms - pavydą. Trečios išvis nesiorientuoja ir apie jį nieko nežino. Reikia surasti panašesnių į save. Nes liūdna. Bet gal praeis. Gal tai tik laikinas užtemimas.

Dabar man svarbiausia yra jiedu.

O gyvenimas visada keičiasi. Žmonės ateina ir išeina. Tik labai skaudu kai tai padaro tie, iš kurių to nesitikėjai. Šiaip aš ne verksnė, stiprus žmogus. Kaip jau minėjau, niekad nedėdavau vilčių į žmones, kad ir kokie geri jie draugai bebūtų. Bet dabar paslydau.

Ir nepykstu ant savęs už tai.

Rodyk draugams

nu vat

2015-10-21 parašė Jude

gyvenimas peršalus techniškai, ypač, kai jau pradedi sveikti, yra visai neblogas. peržiūri senus mėgstamus filmus ir serialus, namiškiai tave lepina ir nepriekaištauja dėl neplautų indų, tu bent trumpam pamiršti savo rūpesčius ir pailsi nuo išorėje esančių marazmų. būtent, išorėje. kadangi pats, tarsi susisupi į skarų ir pūkinių pledų kokoną.

aš aptingau ir pradėjau bijoti grįžti, nors laiko praėjo, galima sakyti, visai nedaug.

įvykiai bėga man prieš akis, o aš čia su savo pledais ir karštom arbatom imu prarasti ne tik savo socialinį veidą, bet ir dar blogiau, socialinius įgūdžius.

Rodyk draugams

trečiadienio minčių asorti

2015-10-14 parašė Jude

sergu, liūdžiu ir nieko aplinkui nebesuprantu.

grįžau. su neišdildomais įspūdžiais, nors labiau norėčiau, kad jie šiek tiek išblėstų - trukdo ramiai miegot ir sugrįžti į kasdienį gyvenimą.

norėdama save paguosti, užsisakiau kultūros savaitraščio, kurio mūsų mieste nepardavinėja, prenumeratą dviems mėnesiams, pradedant lapkričiu. Tai dabar lauksiu lapkričio. Ir lapų kritimo, gal per daug skubu gyventi, bet nepastebiu to gražaus rudens. Gamta vis dar vasariška, tik labai šalta.

paskutiniu metu gyvenu gana melancholiškomis nuotaikomis. daug kas slegia. daug kuo esu nepatenkinta. taip pat ir savimi. Nepatenkinta savo elgesiu su kitais, o ypač su žmogumi, kuris turėtų būti svarbiausias. su kai kuo esu per daug mandagi, su kai kuo per daug nedrąsi, su kai kuo per daug drąsi ir nemandagi. nežinau, ko noriu. nežinau, kaip sužinoti ko noriu. Žodžiu, eiliniai rudeniški depresovi marazmai. o gal aš tiesiog visada per daug analizuoju. kažkada buvau susidėjusi su kompanija, kuriai nerūpi niekas. su žmonėmis, kurie galvoja, kad visatoje jie yra vieninteliai (tiksliau, negalvoja, nes jiems per daug sudėtinga apie tai galvot). kurie tik galvoja ką apsirengti (nors visas tas galvojimas apsiriboja turgumi ir skudurynais. Nesu aš kažkokia super duper madistė, bet suprantu, kad už kokybę reikia mokėti), ką pavalgyt ir kur išeit pagert. Kitokių veiklų nežino, tuo pilnai tenkinasi. Maniau, kad man bus paprasčiau gyvent tarp tokių. Kaip ten sakoma…Kalakutas galvojo, galvojo, kol įkrito į puodą. Vėliau supratau, kad einu vis bukyn ir žemyn. Labai džiaugiuosi atsikračius iš savo gyvenimo tų žmonių, deja, iki galo atsikratyti nepavyks, nes mus šis tas sieja, pradėjau tada gyventi, siekti kažko. Jau geriau vienai, negu ne toje kompanijoje…

jis buvo tas, kuris po sekso iškart prisidegdavo cigaretę. o ji buvo per daug priklausoma nuo vyrų, tačiau norėjo tapti ta, kuri moka pasakyti “ne” ir turėti tik tą vienintelį. kuris nerūko.

nežinau kaip bus, nežinau kas bus, gal geriau nė negalvot. gal kas žinote kaip pristabdyti save nuo nuolatinio analizavimo ir galvojimo “kas bus?”. Jeigu taip, parašykite receptą, ačiū.

Rodyk draugams

be reikalo įsimylėjau

2015-10-02 parašė Jude

išgalvotomis svajonėmis permirkęs penktadienis. migrenoje mirkstanti rūpesčių pilna galva ir apskritai šlapi šaligatviai.

šįkart neturiu daug ko naujo pasakyti. pasiėmiau skaityti antrą Andriano Moulo dienoraščio dalį, tą pilkąją, nes noriu pralinksmėti. savaitglį žadu šiek tiek iškišti nosį centran ir apsipirkti, na, o paskui lindėti namuose kartu su katinu, knyga. būtinai vėl noriu pažiūrėti “Atskalūno laiškai”, “Vaikai iš Amerikos viešbučio” ir “Maža išpažintis”. Jeigu kas nors žinote panašaus pobūdžio filmų - kuo nuoširdžiausiai prašau pasireikšti komentaruose. Būsiu dėkinga. reikės pasidaryti kokią veido ir plaukų kaukę. na, žodžiu, visomis prasmėmis reabilituotis ir pasiruošti naujai (ypatingai, bet negaliu pasakyti kuo) savaitei. man prireiks daug drąsos, šiek tiek įžūlumo, o labiausiai jėgų, stiprybės ir proto.

beje, šiek tiek įsimylėjau. O be reikalo. Be prasmės. Ir, žinoma, be atsako.

labiausiai ko šiandien noriu ir bijau - jį sutikti.

kai kolegė taršo popierius, garsas būna toks, tarsi kas nors kąstų obuolį. ir aš atsisuku pažiūrėti. bet ten tik ji, tarp popierių. ir jokių obuolių.

Rodyk draugams