BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įrašų tematika ‘ruduo’

Priežastys mylėti rudenį

2016-09-04
  • Šilti gauruoti pledai
  • Lietus už lango
  • Auksinė saulė ir čežantys lapai po kojomis
  • Kišenės pilnos kaštonų
  • Nauja užrašų knygelė
  • Garuojantis arbatos ar karšto šokolado puodelis
  • Jaukūs megztukai, paltukai, šalikai
  • Serialai ir filmai pačiame jaukiausiame pasaulio kampelyje - namuose
  • Murkiantis katinas, susirangęs šalia
  • Apmastymai ir nostalgija
  • Keistas jausmas viduje
  • Džiovintų grybų aromatas virtuvėje
  • Tas jausmas, kai peršlampi batus ir grįžus namo užsidedi šiltas vilnos kojines
  • Katinas susirangęs šalia
  • Minkštas lietaus lašų barbenimas į linksmą skėtį
  • Cinamoniniai moliūgų ir obuolių pyragai
  • Rašymas į blog’ą
  • Šalna
  • Vėjo švilpimas už lango
  • Rudeniška muzika
  • Ilgi pasivaikščiojimai prietemoje
  • Tamsūs lūpdažiai ir nagų lakai
  • Rudens gėrybių mugės
  • Obuolių sultys
  • Tamsėjantys vakarai
  • Hocus Pocus filmas per Heloween’ą
  • Vėlinės, susikaupimas ir daug žvakių sutemus kapinėse
  • Dar daugiau žvakių namuose ant palangių
  • Svarainių arbata
  • Sviestinės  bandelės ir kava išsinešimui
  • Baseino, sūkurinės vonios ir eukalipto pirčių sezonas
  • Teatras, parodos, kinas ir akustiniai koncertai

Rodyk draugams

kodėlgi aš turiu taip jaustis kaip pievagrybis?

2015-09-22

ir kodėl gi turiu jaustis kaip baravykų sriuboje plūduriuojantis pilkas pievagrybis? Ir iškur tas desperatiškas noras priburbuliuoti it kokiam šampinjonui verdant išskydusių lepšių apsuptyje? kaip išsaugoti savastį? kaip būti teisingu ne tik kitiems, bet ir sau? kaip savęs nenuskriausti, eilinį kartą…

ruduo smelkiasi į sielą, smegenis, jausmus. man jau gera, kai šalta. aš to slapta laukiu. ir rūbai spintoje jau rudeniškai surikiuoti. beje, jau seniai jaučiu sąžinės graužatį susitvarkyti paltų spintą. šianakt net sapnavau, jog tvarkiau tą spintą ir išmetus visą mėšlą, pasirodė, jog ten yra dar vienas buto kambarys. jis buvo nutriušęs, bet gana jaukus. aš apsidžiaugiau. bet vėliau paaiškėjo, jog jame esanti sofa yra užkeikta ir ji įtraukinėja žmones ir mažus kačiukus. bet ne visus žmones, o kačiukus visus be išimties. o jie kaip tyčia ten vis ėjo ir ėjo…

rytas ir šiaip buvo keistas. važiavau autobusu. ore tvyrojo rūko nuotaikos. mano nugarą šildė prieš tai ten sėdėjusio kūno šiluma.  aš atsitraukiau. man nepatiko. nejauku.

visa likusi diena buvo šleikščiai konkurencinga, kupina įtampos, apsikvailinimų ir nežinomybės.

ir plaukai atrodė klaikiai.

ir kvepalai per greit išsigaravo.

nors horoskopas buvo palankus, o ypač avinams su lyderio savybėmis.

Rodyk draugams

na ir keisti tie medžiai rudenį.

2012-09-23

Iš tiesų, keisti…Ir vis dėlto, eilinį kartą šlepsėdama ilgu barako koridoriumi plauti indų, rankų, galvos, dantų ar dar ko nors plauti, tiesiog negaliu stabtelti ir pasigrožėti. Monotoniškoj koridoriaus juodumoj pro langą staiga pamatau stypsantčius pageltusius beržus ir rausvai žalią klevą įrėmintą pilkų nuobodžių kvailo pižoniško didmiesčio daugiabučių. Kartais mano akys nepatiki. Nepatiki tuo ką mato. Tai suknistai keista, aš negaliu patikėt milijonu žvaigždžių danguje tamsią naktį, negaliu patikėti baltais kamuoliniais debesimis ryškiame, tiesiog veriančiai žydrame danguje, negaliu patikėti saulėlydžiu ir jo ryškiu purpuru. Dabar sunku patikėti medžiais. Man juk taip velniškai gražu, neužtenka akių, vien žiūrėjimui.  Protu tokių dalykų nesuvoksi, tenka pasitelkti jausmus. Taip ir ateina tikėjimas. Viskuo. Žiūriu, ir norisi fotografuoti. Tekstūras, ritmus, spalvas, detales. Tapybiškai, realistiškai, macro. Bet nuotraukoje viskas fuckin’ ne taip! Nuotraukoj matau kvailą vaizdą pro langą, kuris mane įtikina tuo, ką matau. Grožis virsta faktu. Nieko gero.

Šiandien pilka diena. Be perstojo purškia lietus. Ir aš sėdžiu ant palangės žiūrėdama į medžius. Palangė plati, vietos daug, tik kad šalta. Kambariokė išblaško visas mintis garsiau nei reikia užleisdama kažkokią keistą robotišką muzika. Muzika keista, o ji tuo didžiuojasi. Kol buvo tyla, žaidžiau sukdama žiebtuvėlio ratelį. Į priekį ir atgal. Išgavau ritmą, kuris susiliejo su vėjo ir pravažiuojančių automobilių garsu. Įsistebeilijau į baltą sieną, esančią prie pat. Kelios blyškiai gelsvos dėmės priminė saulės zuikučius, kuriuos matai karštą vasaros dieną netyčiom žvilgtelėjęs į saulę, o po to nusukęs žvilgsnį kitur. Bet dabar saulės nėra. Gal ir nebus…Juokauju, žinoma. Rašau žinutę, klausiu: “Kaip gyveni?”. “Beprasmiškai,” - atsako man, - “O tu?”. “O aš motyvuotai”,-atsakau.

Kambariokė užleidžia “Ghost busters” bet Frusciante man šią dieną geriau. Užsidedu ausines. Liejasi maloniai melancholiški garsai, kurių fone suskamba kita muzika. Mažytis chaosas. Ir visgi, galvoju, ar ir dabar garsiai kvėpuoju rašydama…

Rodyk draugams