BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įrašų tematika ‘meilė’

maža išpažintis

2015-01-10

Būna tokių dienų, kuomet susimastau apie savo gyvenimą, traktuodama jį kaip vieną ilgą, kupiną intrigų, nuotykių, meilės ir draugystės, paslapčių bei norų išsipildymų pasaką. Iš esmės ta pasaka yra visai nebloga, galbūt netgi atsirastų neviena mergina, ar moteris, kuri būtų nieko prieš rašyti savo gyvenimo pasaką pagal mano scenarijų. Galbūt ši pasaka būtų verta netgi knygos puslapių… Man gera čia gyventi, esu viskuo aprūpinta, turiu daug gerų draugų, išsilavinimą, mylintį vyrą. Kai pagalvoji, ko gi dar galėtų reikėti? Tačiau būna momentų, kuomet jaučiuosi kaip nesava. Mane apima nežmoniškas noras kažko kitaip. Kažkokia nostalgija, ilgesys, graudumas, gniaužiantis gerklę…Galbūt man trūksta stebuklo? Juk jie dažnai nutinka pasakose. Tokiomis dienomis aš pagalvoju, kad nenoriu kartą gyventi, kaip senė su seniu, už jūrų marių ir turėti vištytę ir gaidelį, ilgai gyventi ir nepasenti ir viskas. Pabaiga. Dažnai dėl to ant savęs pykstu. Nenoriu būti kvaila višta, kuri turi tai, kas gerai, bet nori dar geriau. Kuri galvoja, kad kitur žolė turbūt žalesnė. Bet tomis dienomis aš susimastau, o kas, jeigu šis jausmas tikras? Jei tai nėra tik kvailos svajonės-abejonės? Galbūt tas noras kažko kitaip ir yra tas vidinis širdies balsas, skatinantis rinktis teisingą gyvenimo kelią. O kas, jeigu man reikia kitokio žanro pasakos? Visa tai yra tarsi visa apimantis spaudimas, kurį labai sunku atlaikyti, bet lygiai taip pat sunku būtų ir prarasti savitvardą, kadangi tiesiog nieko jau nebežinai, nei kaip elgtis, nei ko griebtis. Aš aukoju daug dalykų dėl to, kad ši pasaka egzistuotų, įtikinėju, kad jie nėra esminiai, skatinu save elgtis…protingai ir teisingai(?). Galbūt tai yra normalu ir toks jausmas užklumpa kiekvieną, galbūt mano pasakoj tiesiog trūksta dramos, poezijos, žiupsnelio romantikos, riterio, į kurį bežiūrint akys blizgėtų visą gyvenimą… O gal būtent tą ir reikia sureikšminti, gal be šių elementų mano pasaka tampa beprasmė? Aš nežinau kaip būna, kaip turėtų būti. Nežinau, negaliu ir nedrįstu to paklausti. Mane supa žmonės tikintys mano istorija kartais galbūt labiau negu aš pati. Šis jausmas ir kylantys klausimai yra begalo asmeniški, glūdintys kažkur giliai mano viduje. Aš nedrįstu ieškoti atsakymų. Žinau ne vieną atvejį, kai tokie kvaili klausimai suardė ne vieno žmogaus gražią gyvenimo pasaką, tačiau taip pat žinau, jog kartais, tokie netikėti siužeto vingiai, veda link gyvenimo ilgai ir laimingai. Bet įjungus blaivų protą, suvokiu, ko aš noriu. Suvokiu, ko man trūksta. Suvokiu, kad aplink mane, mano pasakoje, to nėra. Kad mano aplinkoje nėra nieko geriau už tai, ką turiu. Bet ar to nėra tik čia, ar to išvis negali būti?

Tačiau po truputį imu suvokti, kad mano pasakos žodžiai nėra įkalti į akmenį. Aš turiu išmokti ją rašyti pati. Galiu ką nors pridėti ar išbraukti. Galiu kurti. Turiu tam teisę. Kad ir kaip kas nors suakmenėję ar įaugę atrodytų, yra galimybė tam radikaliai pasikeisti. Turiu galimybę keisti. Kol kas to tikrai nedarysiu. Bet gera žinoti, kad galėčiau. To suvokimas, jau yra žingsnis pirmyn. O mažas progresas yra kur kas geriau negu jokio progreso.

Pasakos, žodžiai…Iš tiesų tiek daug mes kalbam. Jeigu visi mūsų pasakomi žodžiai būtų užrašomi, tai jie pavirstų į vieną, ilgą, nuobodžią ir niekam nereikalingą knygą. O jeigu joje ir būtų įdomių vietų, begalybę puslapių vis vien reikėtų “prašokti”.

Rodyk draugams

na ir keisti tie medžiai rudenį.

2012-09-23

Iš tiesų, keisti…Ir vis dėlto, eilinį kartą šlepsėdama ilgu barako koridoriumi plauti indų, rankų, galvos, dantų ar dar ko nors plauti, tiesiog negaliu stabtelti ir pasigrožėti. Monotoniškoj koridoriaus juodumoj pro langą staiga pamatau stypsantčius pageltusius beržus ir rausvai žalią klevą įrėmintą pilkų nuobodžių kvailo pižoniško didmiesčio daugiabučių. Kartais mano akys nepatiki. Nepatiki tuo ką mato. Tai suknistai keista, aš negaliu patikėt milijonu žvaigždžių danguje tamsią naktį, negaliu patikėti baltais kamuoliniais debesimis ryškiame, tiesiog veriančiai žydrame danguje, negaliu patikėti saulėlydžiu ir jo ryškiu purpuru. Dabar sunku patikėti medžiais. Man juk taip velniškai gražu, neužtenka akių, vien žiūrėjimui.  Protu tokių dalykų nesuvoksi, tenka pasitelkti jausmus. Taip ir ateina tikėjimas. Viskuo. Žiūriu, ir norisi fotografuoti. Tekstūras, ritmus, spalvas, detales. Tapybiškai, realistiškai, macro. Bet nuotraukoje viskas fuckin’ ne taip! Nuotraukoj matau kvailą vaizdą pro langą, kuris mane įtikina tuo, ką matau. Grožis virsta faktu. Nieko gero.

Šiandien pilka diena. Be perstojo purškia lietus. Ir aš sėdžiu ant palangės žiūrėdama į medžius. Palangė plati, vietos daug, tik kad šalta. Kambariokė išblaško visas mintis garsiau nei reikia užleisdama kažkokią keistą robotišką muzika. Muzika keista, o ji tuo didžiuojasi. Kol buvo tyla, žaidžiau sukdama žiebtuvėlio ratelį. Į priekį ir atgal. Išgavau ritmą, kuris susiliejo su vėjo ir pravažiuojančių automobilių garsu. Įsistebeilijau į baltą sieną, esančią prie pat. Kelios blyškiai gelsvos dėmės priminė saulės zuikučius, kuriuos matai karštą vasaros dieną netyčiom žvilgtelėjęs į saulę, o po to nusukęs žvilgsnį kitur. Bet dabar saulės nėra. Gal ir nebus…Juokauju, žinoma. Rašau žinutę, klausiu: “Kaip gyveni?”. “Beprasmiškai,” - atsako man, - “O tu?”. “O aš motyvuotai”,-atsakau.

Kambariokė užleidžia “Ghost busters” bet Frusciante man šią dieną geriau. Užsidedu ausines. Liejasi maloniai melancholiški garsai, kurių fone suskamba kita muzika. Mažytis chaosas. Ir visgi, galvoju, ar ir dabar garsiai kvėpuoju rašydama…

Rodyk draugams