BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įrašų tematika ‘Draugai’

gyvenimo pasikeitimai praėjus beveik metams nuo paskutinio įrašo

2016-09-02

Praėjo jau beveik metai nuo tada, kai čia rašiau.

O kaip žinia, per metus gali daug kas pasikeisti. Ir pasikeitė. O žinant mane ir kokiu tempu vystosi mano gyvenimas, pasikeitė radikaliai. Taip radikaliai, jog tuoj viskas kuo ir kaip gyvenau iki šiol, apsivers 180 laipsnių kampu. Negrįžtamai. Nes aš laukiuosi. Ir jis tuoj gims. Ir aš myliu juos abu.

Aš vis dar skaitau knygas, nors truputį pritingiu.

Vis dar mėgstu kavą, tik dabar geriu silpną ir su šiek tiek daugiau cukraus.

Vis dar kuočiuosi po sendaikčių krautuvėles, bandydama aptikti jaukių daiktų namams.

Manęs nebepamatysite baruose, nei su bokalu, nei su cigarete rankoje. Nors šviesiu paros metu kavinėse apsilankyti nevengiu.

Beveik nebeturiu draugų ir mane labai erzina jų nesupratimas. Ir liūdina, kad pradeda skirtis interesai. Ir stebina, nes aš staiga jaučiuosi kaip brandi šeimos/karjeros moteris, kurios pečius slegia įvairiausi rūpesčiai, tuo tarpu mano draugės man atrodo tarsi ateiviai iš kitos planetos, kurių gyvenimo būdas man atrodo visiškai nebepriimtinas. Tai dar būtų nieko, jeigu jos neprimestų man savo vertybių ir mąstymo. Neklausinėtų kvailų klausimų. Ir neteiktų absurdiškų pasiūlymų.

Dalis manęs supranta, jog visa tai tik hormonai, tačiau ta smegenų masė, kuriai pavyksta apsisaugoti nuo hormonų įtakos, man kužda, jog reiks kaip nors susirasti naujų draugų… O galbūt tiesiog anksčiau, kai visą mano laiką atimdavo vien darbas ir gyvenau aktyvų gyvenimą, o laikas skriete skriejo, man užtekdavo tų susitikimų prie alkoholio ir cigaretės kartą į du mėnesius. Pasijusdavau lyg neištekėjus, lengvabūdiška studentė, papliurpdavom ir išsiskirstydavom. O tada vėl reikalai. Dabar laiko turėjimas pamažu sustato viską į savo vietas. Arba atvirkščiai - varo mane iš proto. Kaip matote, mano galvoje nemažai prieštaringų minčių. Visų juk neišpasakosiu.

Stengiuosi susilaikyt. Stengiuosi nieko nesakyt arba paaiškint ir neužsisėst ant kelių tų pačių žmonių su savo lūkesčiais ir problemom. Bet viskas per hormonus, pradėjau viltis, tikėtis iš žmonių to, ko jie negali man duot. O čia gi sena tiesa - to daryti negalima, nes žmonėms realiai po(parapapa) tavo gyvenimas, jiems rūpi savo. Jie ne psichologai, ne broliai ir ne seserys.

Vaikas - didelis žingsnis gyvenime. Ir labai sunku psichologiškai, kai visa aplinka pasikeičia, žmonės ima tavęs nebesuprasti, o tu jų. Arba kitaip tariant, neturiu nei vienos ištekėjusios draugės, o ką jau kalbėti apie vaikus. Joms kelia baimę mano gyvenimas. Kitoms - pavydą. Trečios išvis nesiorientuoja ir apie jį nieko nežino. Reikia surasti panašesnių į save. Nes liūdna. Bet gal praeis. Gal tai tik laikinas užtemimas.

Dabar man svarbiausia yra jiedu.

O gyvenimas visada keičiasi. Žmonės ateina ir išeina. Tik labai skaudu kai tai padaro tie, iš kurių to nesitikėjai. Šiaip aš ne verksnė, stiprus žmogus. Kaip jau minėjau, niekad nedėdavau vilčių į žmones, kad ir kokie geri jie draugai bebūtų. Bet dabar paslydau.

Ir nepykstu ant savęs už tai.

Rodyk draugams

Apie alkoholį, barus ir koją kišančius planus

2014-10-19

Pirmieji mano alkoholio gurkšniai bei cigarečių dūmai man buvo daugmaž vienodi. Buvo tas pats ar gerti šviesų, ar tamsų alų ir aš jaučiausi vienodai kieta tiek rūkydama Sant George, tiek Kent’ą. Viskas buvo vienodai šlykštu. Kiek vėliau, po intensyvaus darbo pratinant save prie šių subtilių mano receptoriams skonių, pradėjau jausti šiokį tokį skirtumą tarp pusiau saldaus ir sauso vyno, o dar vėliau kvietinis alus ėmė darytis gerokai skanesnis už miežinį, o ką jau kalbėti apie Sant George, kuris iš mano gyvenimo išgaravo taip greitai kaip ir ta paskutinė susmilkusi cigaretė iš juodai mėlyno jo pakelio. Kalbant apie barus, galiu pasakyti tiek - visos mes ten ieškome to paties - alkoholio, komplimentų ir dėmesio. Kitaip sakant, barai yra tas taškas kur išsipustę jaunikliai susirenka neršti arba morčiaus apimti nusivylę gyvenimu diedai ateina nusitašyt ir pasižiūrėt kaip patelės kedena savo plaukus jiems priešais nosį, ketindamos išpešti iš jų kokios nors naudos. Ir tai yra pakankamai normalu, kalbant konkrečiai apie miestą kuriame gyvenu ir turint omenyje, jog jame nėra labai daug tokių vietų (Vilniaus barai nusipelnė atskiro įrašo). Buvo laikai, kai ir aš ten eidavau tikėdamasi sutikti princą ant balto žirgo, kad ir kaip juokingai tai beskambėtų. Nors visada išlikdavau ir stebėtojo vaidmenyje, o pastarasis dabar man yra priimtiniausias. Stebiu tą kuklią švytinčių akių šypseną pirmą kart mergaitei atėjus į barą, stebiu, kaip jai praėjus koks nors plikis prie baro gurkšteli ir nusekdamas ją žvilgsniu pasikaso pakaušį, stebiu visokius jaunuolius storais akinių rėmais ir languotom kepurėm, manančius, kad jų originalumas žavi visus, o labiausiai krizenu, kai šalia manęs sėdinčios jaunos moterys akimis nulydi mano vyrą, net nenutuokdamos, kas aš esu ir kad apskritai egzistuoju.. Šiaip baruose lankytis nemėgstu, nebent einu ten ne šiaip, o su konkrečiu tikslu, pavyzdžiui, susitikti su savo draugėmis, kurios ten visdar ieško savo riterio tviskančiais šarvais, apsvaigusio iš meilės(?). Dar vienas bjaurus dalykas alkoholyje, o gal verčiau manyje yra tai, kad išgėrusi aš prisiplanuoju įvairiausių dalykų. Išgėrusi aš nemoku sakyti ‘gal’, išgėrusi aš sakau ‘taip’!. Ir gerai, jeigu mano pašnekovas irgi būna tokio paties tipažo, nes jeigu ne, tai galima sakyti, jog likimas man pakiša tikrą padnoškę ir būna tikras leonas pravalas, nes paskui reikia galvoti įvairiausio plauko pasiteisinimus nes juk nepasakysi: ‘Oi, nepyk, brolau, anasyk šiek tiek padauginau, iš tiesų tai aš tingiu su tavim susitikt ir daryti …., gal kitą kartą. Gal kadanors susitiksim vėl, netyčia, atsitiktinai. Gal kada, kai būsiu išgėrus, tada vėl galėsim ką nors susitart. Taigi, analizuojant šią situaciją ir iškyla toji dilema - ar alkoholis man labiau padeda, ar pakiša koją. Bet kuriuo atveju prisitarus tokių dalykų paskui savęs nekenčiu. Taigi, visumoj barai yra blogis, nebent kas nors mėgsta aktyvų gyvenimą baruose ir už jo ribų. Kaip pastebėjau - aš nelabai.

Rodyk draugams

na ir keisti tie medžiai rudenį.

2012-09-23

Iš tiesų, keisti…Ir vis dėlto, eilinį kartą šlepsėdama ilgu barako koridoriumi plauti indų, rankų, galvos, dantų ar dar ko nors plauti, tiesiog negaliu stabtelti ir pasigrožėti. Monotoniškoj koridoriaus juodumoj pro langą staiga pamatau stypsantčius pageltusius beržus ir rausvai žalią klevą įrėmintą pilkų nuobodžių kvailo pižoniško didmiesčio daugiabučių. Kartais mano akys nepatiki. Nepatiki tuo ką mato. Tai suknistai keista, aš negaliu patikėt milijonu žvaigždžių danguje tamsią naktį, negaliu patikėti baltais kamuoliniais debesimis ryškiame, tiesiog veriančiai žydrame danguje, negaliu patikėti saulėlydžiu ir jo ryškiu purpuru. Dabar sunku patikėti medžiais. Man juk taip velniškai gražu, neužtenka akių, vien žiūrėjimui.  Protu tokių dalykų nesuvoksi, tenka pasitelkti jausmus. Taip ir ateina tikėjimas. Viskuo. Žiūriu, ir norisi fotografuoti. Tekstūras, ritmus, spalvas, detales. Tapybiškai, realistiškai, macro. Bet nuotraukoje viskas fuckin’ ne taip! Nuotraukoj matau kvailą vaizdą pro langą, kuris mane įtikina tuo, ką matau. Grožis virsta faktu. Nieko gero.

Šiandien pilka diena. Be perstojo purškia lietus. Ir aš sėdžiu ant palangės žiūrėdama į medžius. Palangė plati, vietos daug, tik kad šalta. Kambariokė išblaško visas mintis garsiau nei reikia užleisdama kažkokią keistą robotišką muzika. Muzika keista, o ji tuo didžiuojasi. Kol buvo tyla, žaidžiau sukdama žiebtuvėlio ratelį. Į priekį ir atgal. Išgavau ritmą, kuris susiliejo su vėjo ir pravažiuojančių automobilių garsu. Įsistebeilijau į baltą sieną, esančią prie pat. Kelios blyškiai gelsvos dėmės priminė saulės zuikučius, kuriuos matai karštą vasaros dieną netyčiom žvilgtelėjęs į saulę, o po to nusukęs žvilgsnį kitur. Bet dabar saulės nėra. Gal ir nebus…Juokauju, žinoma. Rašau žinutę, klausiu: “Kaip gyveni?”. “Beprasmiškai,” - atsako man, - “O tu?”. “O aš motyvuotai”,-atsakau.

Kambariokė užleidžia “Ghost busters” bet Frusciante man šią dieną geriau. Užsidedu ausines. Liejasi maloniai melancholiški garsai, kurių fone suskamba kita muzika. Mažytis chaosas. Ir visgi, galvoju, ar ir dabar garsiai kvėpuoju rašydama…

Rodyk draugams