BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

na ir keisti tie medžiai rudenį.

Iš tiesų, keisti…Ir vis dėlto, eilinį kartą šlepsėdama ilgu barako koridoriumi plauti indų, rankų, galvos, dantų ar dar ko nors plauti, tiesiog negaliu stabtelti ir pasigrožėti. Monotoniškoj koridoriaus juodumoj pro langą staiga pamatau stypsantčius pageltusius beržus ir rausvai žalią klevą įrėmintą pilkų nuobodžių kvailo pižoniško didmiesčio daugiabučių. Kartais mano akys nepatiki. Nepatiki tuo ką mato. Tai suknistai keista, aš negaliu patikėt milijonu žvaigždžių danguje tamsią naktį, negaliu patikėti baltais kamuoliniais debesimis ryškiame, tiesiog veriančiai žydrame danguje, negaliu patikėti saulėlydžiu ir jo ryškiu purpuru. Dabar sunku patikėti medžiais. Man juk taip velniškai gražu, neužtenka akių, vien žiūrėjimui.  Protu tokių dalykų nesuvoksi, tenka pasitelkti jausmus. Taip ir ateina tikėjimas. Viskuo. Žiūriu, ir norisi fotografuoti. Tekstūras, ritmus, spalvas, detales. Tapybiškai, realistiškai, macro. Bet nuotraukoje viskas fuckin’ ne taip! Nuotraukoj matau kvailą vaizdą pro langą, kuris mane įtikina tuo, ką matau. Grožis virsta faktu. Nieko gero.

Šiandien pilka diena. Be perstojo purškia lietus. Ir aš sėdžiu ant palangės žiūrėdama į medžius. Palangė plati, vietos daug, tik kad šalta. Kambariokė išblaško visas mintis garsiau nei reikia užleisdama kažkokią keistą robotišką muzika. Muzika keista, o ji tuo didžiuojasi. Kol buvo tyla, žaidžiau sukdama žiebtuvėlio ratelį. Į priekį ir atgal. Išgavau ritmą, kuris susiliejo su vėjo ir pravažiuojančių automobilių garsu. Įsistebeilijau į baltą sieną, esančią prie pat. Kelios blyškiai gelsvos dėmės priminė saulės zuikučius, kuriuos matai karštą vasaros dieną netyčiom žvilgtelėjęs į saulę, o po to nusukęs žvilgsnį kitur. Bet dabar saulės nėra. Gal ir nebus…Juokauju, žinoma. Rašau žinutę, klausiu: “Kaip gyveni?”. “Beprasmiškai,” - atsako man, - “O tu?”. “O aš motyvuotai”,-atsakau.

Kambariokė užleidžia “Ghost busters” bet Frusciante man šią dieną geriau. Užsidedu ausines. Liejasi maloniai melancholiški garsai, kurių fone suskamba kita muzika. Mažytis chaosas. Ir visgi, galvoju, ar ir dabar garsiai kvėpuoju rašydama…

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą