BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

maža išpažintis

Būna tokių dienų, kuomet susimastau apie savo gyvenimą, traktuodama jį kaip vieną ilgą, kupiną intrigų, nuotykių, meilės ir draugystės, paslapčių bei norų išsipildymų pasaką. Iš esmės ta pasaka yra visai nebloga, galbūt netgi atsirastų neviena mergina, ar moteris, kuri būtų nieko prieš rašyti savo gyvenimo pasaką pagal mano scenarijų. Galbūt ši pasaka būtų verta netgi knygos puslapių… Man gera čia gyventi, esu viskuo aprūpinta, turiu daug gerų draugų, išsilavinimą, mylintį vyrą. Kai pagalvoji, ko gi dar galėtų reikėti? Tačiau būna momentų, kuomet jaučiuosi kaip nesava. Mane apima nežmoniškas noras kažko kitaip. Kažkokia nostalgija, ilgesys, graudumas, gniaužiantis gerklę…Galbūt man trūksta stebuklo? Juk jie dažnai nutinka pasakose. Tokiomis dienomis aš pagalvoju, kad nenoriu kartą gyventi, kaip senė su seniu, už jūrų marių ir turėti vištytę ir gaidelį, ilgai gyventi ir nepasenti ir viskas. Pabaiga. Dažnai dėl to ant savęs pykstu. Nenoriu būti kvaila višta, kuri turi tai, kas gerai, bet nori dar geriau. Kuri galvoja, kad kitur žolė turbūt žalesnė. Bet tomis dienomis aš susimastau, o kas, jeigu šis jausmas tikras? Jei tai nėra tik kvailos svajonės-abejonės? Galbūt tas noras kažko kitaip ir yra tas vidinis širdies balsas, skatinantis rinktis teisingą gyvenimo kelią. O kas, jeigu man reikia kitokio žanro pasakos? Visa tai yra tarsi visa apimantis spaudimas, kurį labai sunku atlaikyti, bet lygiai taip pat sunku būtų ir prarasti savitvardą, kadangi tiesiog nieko jau nebežinai, nei kaip elgtis, nei ko griebtis. Aš aukoju daug dalykų dėl to, kad ši pasaka egzistuotų, įtikinėju, kad jie nėra esminiai, skatinu save elgtis…protingai ir teisingai(?). Galbūt tai yra normalu ir toks jausmas užklumpa kiekvieną, galbūt mano pasakoj tiesiog trūksta dramos, poezijos, žiupsnelio romantikos, riterio, į kurį bežiūrint akys blizgėtų visą gyvenimą… O gal būtent tą ir reikia sureikšminti, gal be šių elementų mano pasaka tampa beprasmė? Aš nežinau kaip būna, kaip turėtų būti. Nežinau, negaliu ir nedrįstu to paklausti. Mane supa žmonės tikintys mano istorija kartais galbūt labiau negu aš pati. Šis jausmas ir kylantys klausimai yra begalo asmeniški, glūdintys kažkur giliai mano viduje. Aš nedrįstu ieškoti atsakymų. Žinau ne vieną atvejį, kai tokie kvaili klausimai suardė ne vieno žmogaus gražią gyvenimo pasaką, tačiau taip pat žinau, jog kartais, tokie netikėti siužeto vingiai, veda link gyvenimo ilgai ir laimingai. Bet įjungus blaivų protą, suvokiu, ko aš noriu. Suvokiu, ko man trūksta. Suvokiu, kad aplink mane, mano pasakoje, to nėra. Kad mano aplinkoje nėra nieko geriau už tai, ką turiu. Bet ar to nėra tik čia, ar to išvis negali būti?

Tačiau po truputį imu suvokti, kad mano pasakos žodžiai nėra įkalti į akmenį. Aš turiu išmokti ją rašyti pati. Galiu ką nors pridėti ar išbraukti. Galiu kurti. Turiu tam teisę. Kad ir kaip kas nors suakmenėję ar įaugę atrodytų, yra galimybė tam radikaliai pasikeisti. Turiu galimybę keisti. Kol kas to tikrai nedarysiu. Bet gera žinoti, kad galėčiau. To suvokimas, jau yra žingsnis pirmyn. O mažas progresas yra kur kas geriau negu jokio progreso.

Pasakos, žodžiai…Iš tiesų tiek daug mes kalbam. Jeigu visi mūsų pasakomi žodžiai būtų užrašomi, tai jie pavirstų į vieną, ilgą, nuobodžią ir niekam nereikalingą knygą. O jeigu joje ir būtų įdomių vietų, begalybę puslapių vis vien reikėtų “prašokti”.

Patiko (0)

Rodyk draugams

1 komentaras | “maža išpažintis”

  1.   ragana rašo:

    “Kai pagalvoji, ko gi dar galėtų reikėti?”Kasdien užduodu sau šį klausimą.
    Ir visi tikintys mano pasaka labiau nei aš bando įtikinti, jog kitokių žanrų pasakų nebūna. Bet tai netiesa. Tai negali būti tiesa. Juk yra šimtai girių, ir šimtai pasakų… Tik reikia žengti pirmą žingsnį. O po to nebijoti žengti ir antrą. Taip ir kapsi drąsos lašeliai mano pasakoje pro šoną.
    O kaip aš tave suprantu, pasakų sekėja!

Rašyk komentarą