BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

gyvenimo pasikeitimai praėjus beveik metams nuo paskutinio įrašo

Praėjo jau beveik metai nuo tada, kai čia rašiau.

O kaip žinia, per metus gali daug kas pasikeisti. Ir pasikeitė. O žinant mane ir kokiu tempu vystosi mano gyvenimas, pasikeitė radikaliai. Taip radikaliai, jog tuoj viskas kuo ir kaip gyvenau iki šiol, apsivers 180 laipsnių kampu. Negrįžtamai. Nes aš laukiuosi. Ir jis tuoj gims. Ir aš myliu juos abu.

Aš vis dar skaitau knygas, nors truputį pritingiu.

Vis dar mėgstu kavą, tik dabar geriu silpną ir su šiek tiek daugiau cukraus.

Vis dar kuočiuosi po sendaikčių krautuvėles, bandydama aptikti jaukių daiktų namams.

Manęs nebepamatysite baruose, nei su bokalu, nei su cigarete rankoje. Nors šviesiu paros metu kavinėse apsilankyti nevengiu.

Beveik nebeturiu draugų ir mane labai erzina jų nesupratimas. Ir liūdina, kad pradeda skirtis interesai. Ir stebina, nes aš staiga jaučiuosi kaip brandi šeimos/karjeros moteris, kurios pečius slegia įvairiausi rūpesčiai, tuo tarpu mano draugės man atrodo tarsi ateiviai iš kitos planetos, kurių gyvenimo būdas man atrodo visiškai nebepriimtinas. Tai dar būtų nieko, jeigu jos neprimestų man savo vertybių ir mąstymo. Neklausinėtų kvailų klausimų. Ir neteiktų absurdiškų pasiūlymų.

Dalis manęs supranta, jog visa tai tik hormonai, tačiau ta smegenų masė, kuriai pavyksta apsisaugoti nuo hormonų įtakos, man kužda, jog reiks kaip nors susirasti naujų draugų… O galbūt tiesiog anksčiau, kai visą mano laiką atimdavo vien darbas ir gyvenau aktyvų gyvenimą, o laikas skriete skriejo, man užtekdavo tų susitikimų prie alkoholio ir cigaretės kartą į du mėnesius. Pasijusdavau lyg neištekėjus, lengvabūdiška studentė, papliurpdavom ir išsiskirstydavom. O tada vėl reikalai. Dabar laiko turėjimas pamažu sustato viską į savo vietas. Arba atvirkščiai - varo mane iš proto. Kaip matote, mano galvoje nemažai prieštaringų minčių. Visų juk neišpasakosiu.

Stengiuosi susilaikyt. Stengiuosi nieko nesakyt arba paaiškint ir neužsisėst ant kelių tų pačių žmonių su savo lūkesčiais ir problemom. Bet viskas per hormonus, pradėjau viltis, tikėtis iš žmonių to, ko jie negali man duot. O čia gi sena tiesa - to daryti negalima, nes žmonėms realiai po(parapapa) tavo gyvenimas, jiems rūpi savo. Jie ne psichologai, ne broliai ir ne seserys.

Vaikas - didelis žingsnis gyvenime. Ir labai sunku psichologiškai, kai visa aplinka pasikeičia, žmonės ima tavęs nebesuprasti, o tu jų. Arba kitaip tariant, neturiu nei vienos ištekėjusios draugės, o ką jau kalbėti apie vaikus. Joms kelia baimę mano gyvenimas. Kitoms - pavydą. Trečios išvis nesiorientuoja ir apie jį nieko nežino. Reikia surasti panašesnių į save. Nes liūdna. Bet gal praeis. Gal tai tik laikinas užtemimas.

Dabar man svarbiausia yra jiedu.

O gyvenimas visada keičiasi. Žmonės ateina ir išeina. Tik labai skaudu kai tai padaro tie, iš kurių to nesitikėjai. Šiaip aš ne verksnė, stiprus žmogus. Kaip jau minėjau, niekad nedėdavau vilčių į žmones, kad ir kokie geri jie draugai bebūtų. Bet dabar paslydau.

Ir nepykstu ant savęs už tai.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą